„Noriu pasidalinti apie vakarykštį paleidimą (man labiau priėmimą). Kai kritau į tą jausmų „pelkę“ tikrai buvo nemalonu. Murkdžiausi tose emocijose, truputį atlaisvindavau, tada dar daugiau emocijų ateidavo ir vienu metu aš tiesiog pasidaviau, pasakiau sau: „Taip, nu ir gerai...“ Tada atėjo tokios ramybės jausmas... Kaip gerai, man nebereikia kovoti..! Gulėjau toje pelkėje ir mėgavausi tuo, net nejaučiau, kad man tai reikia paleisti. Visas emocijas, visus jausmus, visas situacijas priėmiau, kaip draugus. O šį rytą aš vėl prisiminiau tą savo pelkę ir užplūdo toks dėkingumas, tokia palaima. Tai mano baimė, kurią galiu apsikabinti ir pasakyti jai „Aš Tave Myliu”. Ir čia tik pirmas žingsnis. Šis kursas yra pats geriausias mano žingsnis. Dėkoju Visatai, Dėkoju Sau už pasakiškas dovanas“

„Įsivaizduojat namus netvarkytus daug metų, negyvenamus, aplipusius voratinkliais, dulkėtus ir nešvarius? Baldus užmestus paklodėm, kaip iš filmų... Tai va, Ieva nuėmė tas paklodes nuo baldų, nutraukė didumą voratinklių nuo palangių ir durų, nuvalė dulkes nuo stalo ir, jos dėka, aš įėjau į vidų ir galėjau atsisėsti... Turbūt pirmą kartą gyvenime jaučiu tokį nuoširdumą ir dėkingumą jai, kurio taip neseniai nejaučiau niekam. Ačiū Tau, Ieva! Norėčiau, kad pajustum tai, ką mano širdis jaučia. Man atrodo, kad iš tikrųjų prieš tai aš daug kam dėkodavau už suteiktą pagalba ir pan., bet niekada dėkodama nejaučiau to, ka jaučiu dabar: tą tyrą dėkingumą, ta norą stengtis dar labiau. Tai mano pirmas kursas, bet tai yra geriausias mano sprendimas per visus mano 29 metus. Ir svarbiausia aš tai suvokiu, suprantu, viduje kyla tik džiaugsmas, kad esu čia.“

„Ačiū, Ieva, kad esi ir pati matai, kiek daug žmonių gyvenimų keiti į gera. Prieš prasidedant kursui kurį laiką dvejojau, tiksliau protas bandė atkalbėti, kad nereikia man to, bet aš jo nepaklausiau ir labai džiaugiuosi dėl to. Visiems meilės ir ramybės siunčiu“

„Toks geras jausmas pradėti rytą ir užbaigti dieną su meditacija. Gal man vaikystėje niekas neskaitė pasakos? Labai branginu tą laiką, tą laiką kuris yra tik mano. Labai daug visokių jausmų, pasirodo, gerą gulėti savo skausmų, skaudulių liūne, tyvuliuoju, šiurpuliukai laksto po visą kūną. O tas ping pong, šiandien mano palydovas. Laikas be įtampos, be streso... Ta užburianti mantra... ir šokau, ir dainavau, mėgavausi visu tuo.“

„Kaip gera buvo pasinerti į tą momentą, kai turiu viską, ko noriu: pilnatvę, krykštaujančius vaikus, besišypsantį vyrą, džiaugsmą, visa tai, kas materialu ir maniau, kad noriu. Pasirodo tai buvo netikri norai — mes norim ramybės ir laimės jausmo ir manom, kad daiktai (išorė) tai sukurs. Po meditacijos pravirkau taip stipriai, o dabar be galo lengva. Dėkoju visatai, kad atvedė mane pas jus ir dėkoju sau, kad leidžiu pažinti save.“