Atsimenu kaip šiandien tą dieną kai atvažiavau į stovyklą pas Ievą. Viskas atrodė taip nauja ir dar neištyrinėta - nauji žmonės, Ieva, kurią tada mačiau pirmą kartą gyvai. Aš nebuvau nusiteikusi ir neturėjau jokių lūkesčių, bet aš išvažiavau iš stovyklos tapusi nauju žmogumi. Tokį išlaisvinantį patyrimą, kokį apturėjau būdama su Ieva, esu patyrusi tik sąmoningo sapno metu, kuomet suvokiau, kad sapnuoju ir pradėjau savo sapno platybėse skristi. Nors stovykla jau praėjo iki šiol tikiu, kad tokios patirtys yra būtinos kiekvienam žmogui, kuris tiki, kad egzistuoja šis tas daugiau, nei fizinis kūnas. Koks gėris buvo susijungti su visais stovykloje buvusiais žmonėmis ne tik emociškai, bet ir dvasiškai. Aš iki šiol jaučiu tokį beribį dėkingumą, kad net žodžiais sunku apibūdinti. Kokią mes savyje nešiojamės galią, laisvę, harmoniją, MEILĘ! Meilę ir šviesą - šias dvi pačias stipriausias energijas, kurios gali ištirpinti bet kokias kliūtis savo norimos realybės kūrime ir leisti skristi pilnai. Ačiū, Ieva, kad esi, kad daliniesi, kad organizuoji tokias galingas stovyklas. Tu esi stebuklas, kuriuo sekti yra taip gera.

Jeigu man kas nors būtų pasakęs, kad vos per kelias dienas galiu pasikeisti, nebūčiau patikėjus nei vienu iš šių žodžių. Kaip tai įmanoma? Juk esame kas esame! Po šios stovyklos supratau, kad tai tebuvo mano ribotas protas, sakantis, kad negaliu, kad nereikia, kad užtenka. Tokio išsiplėtimo vidinio, kokį patyriau stovykloje pas Ievą - aš nežinojau, kad tokia patirtis egzistuoja. Ievos vedimas, praktikos, jos rūpestis ir neišsemiama meilė kiekvienai pasaulyje gyvenančiai būtybei, organizmui, gyvūnui, žmonėms… Ir kai supratau, kad Ieva atspindi mus visus ir visą tai mes jau turime savyje, manyje įvyko tokia stipri transformacija. Aš esu iki dabar paskendusi nuostaboje nuo savęs, nuo savo neribotų galimybių, kurias suvokiau turinti. Mano gyvenimas pasikeitė realiai per tą mažą laiko tarpą. Nuo to laiko esu sąmoningumo kelyje, kuris yra toks džiuginantis ir tuo pačiu jaudinantis. Ir visą tai dėka mano sprendimo, kad tą dieną įsigijau kelionę į Ievos stovyklą. Ačiū, ačiū, ačiū. Už meilę, už rūpestį, už priminimą, kad gyvenimas gali būti toks platus. Toks mielas. Gera gyventi.

Džiaugiuosi, kad nepasirinkau kito varianto, kurį buvau pasirinkęs šiam savaitgaliui. Aš visada sakau, kad neturiu ką pasakyti. Bet patirtis rodo, kad kai pradedu - kažkas gaunasi. Atvažiavau pakankamai stipriai išsibalansavęs. Per visą savaitgalį, patirtis, manau, kad man pavyko neblogai save susicentruoti. Jaučiuosi gerokai stipresnis, pasitikintis. Manau svarbiausias mano tikslas buvo patirti Ievos vedimą stovyklose. Kai tiek mažai žmonių susirenka džiaugiuosi galėdamas gauti pilną tiek jos dėmesio, rūpesčio ir meilės. Ačiū Ieva, kad daliniesi, darai ir uždegi kitus! 

Prieš važiuodama čia neturėjau didelių lūkesčių, bet žinojau, kad viskas bus gerai, jaučiau tai visa savo esybe. Pirmą vakarą per meditaciją man atėjo suvokimas, kad turiu intenciją sugrįžti namo. Aš tuo metu galvojau, kad sugrįžimas namo yra į sielą, į stipresnį savęs pažinimą. Bet po šiandien praktikų pajutau labiau besiveriančią savo širdį ir tuomet atėjo dar vienas suvokimas, kad aš jau esu namuose, su jumis visais. Tokio pobūdžio stovyklos yra be galo ypatingos ir unikalios, nes būnant tarp žmonių, kurie taip pat atverinėja savo širdį, suvoki, kad mes visada esame namuose, tik kartais pamirštam kaip į juos pasibelsti.